„Lrytas.lt“ klaidina, kad donorystės atsisako tik išsigandę, dezinformuoti žmonės

„Lrytas.lt“ aiškina, jog donorystės atsisakė tik apgauti, melu patikėję gyventojai

„Lrytas.lt“ skleidžia dezinformaciją. Ekrano nuotrauka

Nepriklausoma faktų tikrinimo agentūra „facts.lt“ patikrino „Lrytas.lt“ portale pasidalintą naujieną, jog smarkiai padaugėjo Lietuvos gyventojų, kurie raštiškai atsisako po mirties tapti organų donorais. 2023 metų liepos 22 dieną publikuotame Eimanto Šauličio straipsnyje „Apgavo tūkstančius Lietuvos gyventojų: apie donorystę pasklidusio melo kaina – žmonių gyvybės“ kalbinama Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė Audronė Būziuvienė^[1].

Straipsnyje minima, jog „Per 20 metų buvo 600 nesutikimų, o per metus pasidarė virš 5 tūkstančių“, žmonės 30 proc. dažniau nepritaria organų donorystei, o per šiuos metus veikiausiai bus maždaug 35 organų donorai vietoj įprastų apie 50 aktyvių donorų.

Eimantas Šaulitis straipsnyje teigia:

„Melagingi gandai apie neva būsimus organų donorystės proceso pokyčius suklaidino tūkstančius Lietuvos gyventojų, kurie suskubo pareikšti, kad nesutinka po mirties tapti organų donorais.“

„Suaktyvėjusi dezinformacija turės skaudžių pasekmių.“

„Panika dirbtinai sukelta dėl Seime „pakibusio“ įstatymo projekto, kuris numato Lietuvoje pritaikyti numanomo sutikimo organų donorystės modelį.“

O kalbinama vos gegužės 26 dieną Nacionalinio transplantacijos biuro direktore tapusi Audronė Būziuvienė sakė:

„Atsirado žmonių grupė, kuri išsitraukė tą datą ir ją ištrimitavo per populiarias socialinių tinklų grupes.“

„Bet šitas gandas, kad visi neužpildę nesutikimo taps organų donorais dabar davė savo.“

Nepriklausomi faktų tikrintojai konstatuoja, kad toks straipsnis tendencingai pateikia ir iškreipia realybę, neatskleidžiant tikrosios gausių organų donorystės atsisakymų priežasties, o pačius atsisakymus parodant tik kaip dezinformuotų gyventojų elgesį.

Raštiškas nesutikimas būti organų donorais – žmonių protestas prieš priverstinai primestą donorystę

Faktų agentūra „facts.lt“ pabrėžia, kad publikacijoije buvo skleidžiamas melas, jog gyventojai raštiškai atsisako organų donorystės tik dėl baimės ir dezinformacijos:

• Numanomas sutikimas organų donorystei ir faktinis sutikimas būti organų donoru nėra tas pats. Vien todėl, kad asmuo nežinojo, pamiršo, nemokėjo, negalvojo, jog taip greitai prireiks spręsti šį klausimą ar dėl kitų priežasčių neužpildė nesutikimo tapti organų donoru, dar nereiškia, jog jis sutinka tokiu būti.
  Tokios nuomonės laikosi Lietuvos vyskupų konferencija, kuri nepritaria siūlomam organų donorystės modeliui, nes „sąmoningas asmens apsisprendimas dovanoti organą turi būti išreikštas jo aktyviais asmeniniais veiksmais“^[2]. Katalikų bažnyčios vadovybė teigia, jog sutikimas donorystei negali būti numanomas vien iš žmogaus neveikimo, nes taip gali nutikti dėl neapsisprendimo ar iš nežinojimo, o ne iš tikro noro tapti organų donoru.
  Tad primetamas automatinis sutikimas nepatinka daliai visuomenės ir būtent į tai turėtų būti kreipiamas dėmesys, nes, kaip sako pati Audronė Būziuvienė, „Kuo didesnis visuomenės susiskaldymas ir nepritarimas, tuo mažiau turime donorystės ir transplantacijos atvejų.“.
• Audronė Būziuvienė interviu išsako įdomų faktą, kuris įrodo, kad Lietuvos žmonės nėra dezinformuoti, o tiesiog nori sprendimus su savo kūnu daryti patys, be valdžios primestų taisyklių. Ji interviu metu duoda Vokietijos pavyzdį: „Tas iššūkis aktualus visame pasaulyje. Pavyzdžiui, vokiečiai ruošėsi pereiti prie numanomo sutikimo modelio – kilo didelė nepasitenkinimo banga ir šalis liko prie pasirašytino sutikimo modelio. Bet donorystės rezultatai neatsistatė per 10 metų.“. Tačiau nepaisant žinomo fakto, straipsnyje vis tiek dėstoma, kad organų donorystės atsisakę žmonės tiesiog „patikėjo melu“, „dezinformacija“ ir panašiai.
  Deja, Vokietijoje vyko lygiai tokia pati situacija: tuometiniai valdantieji nusprendė pasiūlyti keisti įstatymus, jog organų donorais automatiškai taptų visi gyventojai, bet jiems taip pat būtų palikta galimybė to atsisakyti^[3]. Numanomos donorystės projektas buvo pasiūlytas todėl, jog norėta padidinti organų donorų kiekį. Siūloma reforma sukėlė karštas diskusijas ir didelį žmonių pasipriešinimą, kadangi dauguma tvirtino, jog donorystė turi būti savanoriškas reiškinys, o ne valdžios primesta prievolė, kurios atsisakyti įmanoma tik užpildant atsisakymo formą. Į minėtąjį atsisakymo registrą būtų galėjęs įsirašyti tiek pats žmogus, tiek jį galėtų įrašyti šeimos nariai (jau po asmens mirties), tačiau tai nekeitė fakto, jog vokiečiai nenorėjo siūlomos reformos.
  Jie, kaip ir lietuviai, puikiai žinojo apie atsisakymo galimybę, tačiau prieštaravo pačiai esmei – automatiniam įrašymui į organų donorų sąrašus, nors toks noras nebuvo išsakytas. Tad projektas buvo atmestas, o vokiečiai nusprendė tiesiog kiekvieną sykį, kai gyventojas atnaujina savo asmens tapatybės kortelę, paklausti, ar jis norėtų tapti organų donoru, taip potencialiai padidinant tikimybę, jog donorų sąraše atsiras daugiau žmonių^[4]. Tokį patį modelį Lietuvoje siūlė ir parlamentarės Agnė Širinskienė bei Asta Kubilienė, tačiau parlamentas tam nepritarė.

Nepriklausomi faktų tikrintojai užfiksavo, kad melas ir tai, jog žmonės be reikalo raštiškai atsisakė donorystės, nes numanomos donorystės modelio projektas esą buvo nepriimtas:

• Projektas nėra galutinai atmestas, o Vyriausybė pritaria numanomai donorystei. Šis projektas tebuvo perkeltas į Seimo rudens sesiją, tad veikiausiai bus priimtas šiek tiek vėliau, prieš tai bandant geriau išreklamuoti būsimus pokyčius. Apie tai sako ir pati Audronė Būziuvienė: „Minėtas projektas Seime nėra sustabdytas, bet perkeltas į rudens sesiją. Apsitarėme, kad bet kuriuo atveju turi būti duotas pereinamasis laikotarpis, jog išeitų labai aiški komunikacija, žmonės suprastų, kas keičiasi.“
  Taigi, skubėjimas jau dabar atsisakyti donorystės, nėra betikslis žingsnis. Atvirkščiai – dideli atsisakymo būti donorais skaičiai turėtų tapti aiškiu signalu, jog visuomenė nepritaria numanomos donorystės koncepsijai ir nori, jog tapimo organų donoru kelias ir toliau išliktų toks pats, t. y., taip raštiškai nuspręstų pats asmuo dar būdamas gyvas arba jo šeimos nariai po asmens mirties, jei šis prieš tai nespėjo užpildyti dokumentų.